Ką sako apie verslo perspektyvas statant Visagino AE VATESI
Interviu su VATESI viršininku Gyčiu Maksimovu
Koks VATESI vaidmuo, vykdant naujosios atominės jėgainės projektą Lietuvoje?
1991 metais Lietuvos jurisdikcijon buvo perduota Ignalinos atominė elektrinė, tuometinis energetikos ministras profesorius Leonas Ašmontas, pats būdamas branduolinės energetikos specialistas, suprato, kad Lietuva, perėmusi branduolinį objektą, privalo įsteigti branduolinės energetikos saugos priežiūros instituciją. Tų pačių metų rudenį buvo įsteigta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija VATESI (angl. Nuclear Regulatory Authority). VATESI tada dirbo tik keli darbuotojai. Svarbiausia užduotis - pradėti reguliavimo veiklą, stiprinti VATESI kvalifikuotais specialistais, kurti nacionalinę branduolinės saugos teisinę bazę, užtikrinti Ignalinos AE priežiūrą ir jos saugos gerinimo priemonių vykdymą. Lėšas šiems darbams skyrė G7 ir kitos šalys, didelę paramą suteikė Tarptautinė atominės energetikos agentūra TATENA. Saugos gerinimui (saugos analizės ataskaitos parengimui, I - ojo bloko licencijavimui ir kitiems darbams) buvo skirta maždaug 33 mln. ekiu. VATESI per 17 veiklos metų išaugo, įgijo būtiną kompetenciją, tapo profesionali organizacija, kurioje dirba 52 darbuotojai. Dabar VATESI rengiasi naujos AE projekto įgyvendinimo priežiūrai - per ateinančius dvejus trejus metus planuojame priimti ir parengti iki 40 naujų darbuotojų. Šios pajėgos būtinos VATESI, siekiant pasirengti naujos atominės elektrinės licencijavimui ir projekto įgyvendinimo priežiūrai.
Ar Lietuvoje pakaks jums reikiamų specialistų, ar reiks kviestis iš kitur?
G. Maksimovas: manau, kad daugumą sudarys Lietuvoje parengti specialistai. Mūsų kaimynai lenkai irgi pasirengę bendradarbiauti. Bendradarbiausime ir su latviais bei estais, tačiau atsakomybė už branduolinės saugos valstybinę priežiūrą ir reguliavimas gulsis tik ant mūsų specialistų pečių. Pagal Branduolinės saugos konvencijos reikalavimus ir kitas branduolinę saugą reglamentuojančias konvencijas bei sutartis valstybė atsako už jos teritorijoje veikiančių branduolinės energetikos objektų saugos reguliavimą ir priežiūrą. Tam tikros srities ekspertus, manau, reikės pasitelkti iš kitų šalių. Juos parengti Lietuvoje būtų sunku.
Didesnio specialistų skaičiaus reikės licencijavimo metu. Pasibaigus naujos AE licencijavimo veiklai, darbo krūvis sumažės ir dalies specialistų nereikės. Naujos elektrinės statybai būtina tam tikra infrastruktūra: eksploatuojanti organizacija, branduolinės energetikos saugos reguliavimą ir priežiūrą vykdančios institucijos ir joms ekspertines paslaugas teikiančios mokslinės techninės paramos organizacijos. Reikia pastebėti, kad tarp tokių organizacijų yra ir lietuviškų. Pavyzdžiui, FIMA įmonė teikia paslaugas Lietuvoje ir užsienyje veikiantiems branduolinės energetikos objektams. Lietuvoje branduolinės energetikos srityje dirba įvairūs mokslo institutai. Tokie. kaip Lietuvos Energijos institutas, KTU, VGTU, VDU, Fizikos institutas ir kiti. Iki šiol tas branduolinės energetikos paslaugų sektorius nebuvo labai patrauklus privataus kapitalo įmonėms. Dabar situacija iš esmės keisis. Daugiau Lietuvos įmonių įsitrauks į branduolinės energetikos pramonės srityje būtinų paslaugų verslą.
Koks bus tų paslaugų spektras?
G. Maksimovas: Nereikia manyti, kad statant, o vėliau eksploatuojant atominę jėgainę, reikės tik branduolinės fizikos specialistų. Reikės, inžinierių technologų, statybos, chemijos pramonės, ergonomikos, kokybės valdymo ir kitų sričių specialistų. Reguliuojančiai ir priežiūrą vykdančiai institucijai nebūtinai reikia parengti visų sričių specialistus. Kaip rodo pasaulinė praktika, dalis ekspertinių paslaugų atliekama savo jėgomis, kitos samdomos.
Ko galime pasimokyti iš kitų kraštų patirties, idant nekartotume brangiai kainuojančių klaidų?
G. Maksimovas: reikia turėti omenyje, kad daugelyje šalių elektrinės ilgai nebuvo statomos. Pavyzdžiui, JAV jos nebuvo statomos daugiau kaip 30 metų. Europos Sąjungoje, išskyrus Prancūziją, atominės elektrinės irgi nebuvo statomos daug metų. Šalys viena po kitos skelbė moratoriumus naujų AE statybai. Uždarė ar deklaravo ketinimus uždaryti jau veikiančias atomines elektrines. Kai kurios branduolinės energijos versle dirbančios kompanijos ilgainiui atsisakė šios veiklos. Kada po tokios ilgos pertraukos norima viską atnaujinti, iškyla nemažai problemų. Reikia atkurti prarastus gebėjimus ir gamybinius pajėgumus, kompetenciją valdyti didelius infrastruktūrinius projektus. Nors Suomija labai kruopščiai ruošėsi atominės elektrinės statybai, neišvengė tam tikrų problemų. Todėl projekto eiga atsiliko nuo numatyto grafiko.
Viena iš problemų – tokio dydžio projekto valdymas. Projekto rangovams teko spręsti ne tik technines problemas, bet ir projekto valdymo klausimus. Būtina pabrėžti, jog kiekvienoje šalyje egzistuoja skirtinga reguliavimo praktika. Galime išsiaiškinti, kokie yra pagrindiniai rizikos faktoriai, pavyzdžiui ne iki galo parengta projektinė dokumentacija. Projekto eigoje bus formuluojamos techninės sąlygos. Reikia ypatingą dėmesį atkreipti į projekto įgyvendinimo bendrovės ir pagrindinio rangovo gebėjimus, kvalifikaciją ir turimus resursus. Įvertinti, ar jie pasirengę įgyvendinti projektą, ar tinkamai parengta projekto dokumentacija, suformuotos valdymo grandys.
Suomijos reguliuojanti institucija Olkiluoto AE licencijavimo metu įgijo naudingą patirtį ir šiandien jie peržiūri reguliavimo dokumentų sistemą - paprastina ir harmonizuoja. Tas pats laukia ir mūsų. Mes irgi peržiūrime reguliuojančius dokumentus, stengiamės įvertinti ir atsižvelgti į kitų šalių patirtį ir naujai rengiamus TATENA reikalavimus. VATESI viduje yra numatytas planas. Mes jį vykdysime iki 2011 metų. Licencijavimo proceso metu tobulinsime reguliavimo sistemą ir ją optimizuosime, mums tai be galo svarbi patirtis. Kol kas Lietuvoje to niekas nėra daręs. Mes iki šiol licencijavome tik veikiančius blokus IAE. Naujosios AE licencijavimas – šiek tiek kita istorija.
Kokios problemos gali sutrukdyti Lietuvos kompanijoms įsijungti į naujosios atominės jėgainės statybos projektą?
G. Maksimovas: didelių pavojų nematau. Kompanijos turi žinoti ir įvertinti keliamas sąlygas, jeigu nori dalyvauti šiame procese. AE srityje dirbančioms kompanijoms nėra keliami ypatingi reikalavimai. Branduolinės energetikos įrangą gaminančios kompanijos turi būti įdiegusios kokybės valdymo sistemą, suvokti branduolinės energetikos objektų paskirtį, vadovautis savo darbe saugos kultūros sąvoka. Jos turi suprasti, kokiam potencialiai pavojingam objektui gamina komponentus, įrenginius ar teikia paslaugas. Pavyzdžiui, nemažai komponentų Suomijos elektrinei gaminama Lenkijoje. Tarp jų ir plieno moduliai, iš kurių bus montuojamas apsauginis elektrinės apvalkalas. Suomijos reguliuojanti institucija dirbo su Lenkijos rangovais, aiškindama tų komponentų paskirtį, jų svarbą statomos AE saugai. Tikslas – parodyti gamintojams, kokia svarbi darbų kokybė objekto saugai. Gamintojai privalo suvokti, kokia atsakomybė gulasi ir ant jų pečių. Žmogus, gaminantis saugos barjero komponentą, turi suprasti, kad nuo jo darbo kokybės labai priklausys visos AE sauga. Todėl kompanijos turi išmanyti ir branduolinės energetikos saugos kultūros pagrindus.
Atestavimo ir akreditavimo sistema branduolinės energetikos pramonėje iš esmės yra panaši į kitas potencialiai pavojingus įrenginius gaminančias pramonės šakas. Todėl be galo svarbu mokytis iš kitų pramonės šakų, taikyti tai, kas leidžia pasiekti geriausius rezultatus. Atominėje energetikoje veikia tie patys veiksniai, kaip ir visame pasaulyje, egzistuoja globali rinka. Olkiluoto AE komponentai gaminami daugelyje pasaulio šalių. Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Egzistuoja jėgainės komponentų tiekėjų grandinės. Kai kurios kompanijos, statančios AE, pačios atestuoja savo tiekėjus, vertina jų pasirengimą ir kokybės valdymo sistemas. Galutinė atsakomybė už branduolinės energetikos objektą gulasi ant objektą eksploatuojančios organizacijos pečių ir ji privalo pati tikrinti tiekiamų komponentų ir paslaugų kokybę. Reguliuojanti ir prižiūrinti institucija VATESI savo ruožtu vykdo visų darbų valstybinę priežiūrą.
Susidaro įspūdis, kad mūsų kompanijos kol kas nelabai domisi galimybe dalyvauti naujosios atominės jėgainės statyboje. Manau, AE statanti kompanija, atėjusi į Lietuvą, išanalizuos vietos rinką ir svarstys, ką galima pagaminti Lietuvoje, nes taip yra pigiau. Taigi, daug kas priklauso nuo mūsų kompanijų, nuo jų aktyvumo. Gerai būtų, kad Lietuvos verslininkai aktyviau domėtųsi atsirandančiomis galimybėmis.