Radioaktyviųjų atliekų tvarkymas ir laidojimas

Radioaktyviosios atliekos paprastai tvarkomos vadovaujantis principu „koncentruok ir sulaikyk, neleisk išplisti“. Jis pagrįstas tuo, kad atliekos (atliekose esantys radionuklidai) koncentruojamos ir laikomos izoliuotos, kad nepasklistų aplinkoje ir nepadarytų žalos žmonėms ir aplinkai. Atliekos įvairiais būdais koncentruojamos, stengiantis sumažinti jų tūrį ir izoliuojamos. Šis principas taikomas ir kietoms, ir skystoms atliekoms. Taip pat atliekos turi būti laikomos izoliuotos pakankamai ilgai, tol, kol didžioji dalis jose esančių radionuklidų suskils (pavirs stabiliais branduoliais) ir nebekels pavojaus.

Kai kuriais atvejais, kai koncentruoti neįmanoma ar netikslinga, minėtas principas nėra taikomas. Atliekas, kuriose tėra tik trumpaamžių radionuklidų, pakanka laikyti (saugoti) kol jose esantys radionuklidai suskils. Paprastai pakanka atliekas išlaikyti 10 pusėjimo trukmių. Per tą laiką aktyvumas sumažėja apie 1000 kartų. Pavyzdžiui, medicinoje itin dažnai naudojamo ¹³¹I pusėjimo trukmė 8 dienos. Prireiks 80 dienų, kad šio šaltinio aktyvumas sumažėtų 1000 kartų.

Radioaktyviųjų atliekų tvarkymui taikomi griežti saugos reikalavimai, apskaita ir kontrolė. Kiekvienos rūšies atliekos yra tvarkomos ir laidojamos skirtingai.

Kapinyno, kuriame laidojamos radioaktyvios atliekos, tipą tiesiogiai apsprendžia šalies geologinės sąlygos ir šalies specifinės reikmės (atliekų kiekis, jų ypatybės). Kapinynai projektuojami taip, kad radionuklidų patekimas į aplinką (biosferą) neviršytų leistinų ribinių verčių, kad būtų minimali darbuotojų ir visuomenės narių apšvita ir kad kapinyno priežiūros poreikis jį uždarius būtų minimalus. Šie tikslai gali būti pasiekiami derinant technines priemones su vietovės savybėmis.

Paprasčiausios duobės žemėje ar tranšėjos buvo daugelį dešimtmečių naudotos trumpaamžėms mažai aktyvioms atliekoms laidoti. Paprasti, be inžinerininių barjerų paviršinai kapinynai – tai vandeniui nelaidžiame molingame grunte iškastos tranšėjos. Toks laidojimo būdas gali būti laikomas saugiu tik tada, jeigu visi atliekose esantys radionuklidai suskyla kapinyne per numatomą jo priežiūros laikotarpį (paprastai nuo 100 iki 300 metų). Tokio tipo kapinynų pavyzdžiai yra kapinynai JAV ar Pietų Afrikoje.

Pastebima bendra tendencija, kad laikui bėgant labiau pasitikima daugiabarjerėmis inžinerinėmis sistemomis, bet ne vienu, dažniausiai gamtiniu, barjeru. Šios atliekų laidojimo sistemos dažnai susideda iš betono rūsių, tarpų, likusių tarp pakuočių, užpildų, vandens drenažo sistemų. Sudėtingi atliekų laidojimo įrenginiai su ilgaamžiais gelžbetonio barjerais daug geriau apsaugo radioaktyviąsias atliekas, negu vien tik gamtinė aplinka. Juose galima saugiai laidoti didesnio aktyvumo atliekas.