Branduolinės energetikos perspektyvos

Interviu su Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto nariu prof. Leonu Ašmantu

Šiandien pasaulyje branduolinėse jėgainėse pagaminama tiek elektros energijos, kiek 1960 m. jos pagamindavo visi elektros energiją gaminantys objektai. Kokios tolesnės perspektyvos?

Džiugu, jog vis labiau visame pasaulyje branduolinė energetika pripažįstama kaip puiki alternatyva energetikai, naudojančiai iškastinį, nuolat brangstantį ir aplinką teršiantį kurą. 2005 m. Europos Sąjunga pagamino apie 945 TWh elektros energijos branduolinėse jėgainėse – pagal šiuos rodiklius ji yra pirmaujanti visame pasaulyje. Pagal įvairius analizuojamus scenarijus, per ateinančius 25 metus, sprendžiant energetines problemas, Europoje turi būti pastatyta daugiau nei 100 GWe naujų branduolinių jėgainių galingumų bei išlaikyta ta pati branduolinės energijos dalis Europos elektros galių generacijoje, o tai būtų 60 – 70 didelių blokų t.y. viršijančių 1000 MW galią.

„Branduolinis renesansas“ – metafora, kuri pastaruoju metu itin dažnai yra vartojama ir grindžiama prognozėmis, kad apie 2010 – 2015 metus prasidės naujų atominių jėgainių statymo banga. Kokius paminėtumėte branduolinių jėgainių projektus, kurie artimiausioje ateityje bus įgyvendinami Europoje?

Pirmiausia paminėčiau Suomiją, kuri prie esamų branduolinių jėgainių Loviisa ir Olkiluoto ketina prijungti dar po vieną bloką, tačiau suomiai ir tuo apsiriboti neketina. Naujų blokų statybas tikimasi pradėti 2009 m., o baigti 2016 – 2018 m.

Sparčiu tempu branduolinių jėgainių projektai įgyvendinami ir Rumunijoje. 2007 m. rugpjūtį Rumunijos branduolinėje jėgainėje paleidus antrąjį bloką, dar tą patį mėnesį šalis paskelbė konkursą dar dviejų blokų statybai. Vieno bloko statybai planuojama išleisti apie 3 mlrd. JAV dolerių – tai palyginus nedidelė kaina, nes šalis jau turi visą šiam projektui reikalingą infrastruktūrą.

Savo sprendimą, atveriantį kelią naujų branduolinių elektrinių statybai, šiemet paskelbė ir Jungtinės Karalystės vyriausybė.

Derėtų paminėti ir Bulgariją, kurios gerus ketinimus pratęsti esamų, beje, rusiškų reaktorių darbą vos nesužlugdė Lietuvos europarlamentarai. Tačiau tai strategiškai ir racionaliai mąstanti šalis, todėl likus kelioms dienoms iki patvirtinimo, jog Bulgarija priimama į Europos Sąjungą, šalis paskelbė, jog dviejų reaktorių statybos konkursą laimėjo Rusija ir tai buvo nebeatšaukiamas jų žingsnis. Maža to, Europos Komisija, įvertinusi Bulgarijos atkaklumą, pasiūlė finansinę garantiją Euratomui šių reaktorių statybos paskolai gauti. Naujieji reaktoriai, priklausantys taip vadinamai III kartai, pagal visus parametrus atitinka tarptautinių organizacijų saugumo ir Europos Sąjungos reikalavimus.

Kalbant apie ateities perspektyvas IV kartos komerciniai branduoliniai reaktoriai, kaip nurodoma praeitų metų pabaigoje išleistoje Europos Komisijos „Tvarios branduolinės energijos technologijų platforma“, geriausiu atveju pasirodys apie 2040 metus. Prie pastarųjų sukūrimo dirba ir prof. E.Ušpuro vadovaujamas Lietuvos energetikos institutas.

Kokie plėtros planai numatyti ir jau, galbūt, pradėti įgyvendinti už Europos ribų?

Kanadoje šiuo metu atliekama galimybių studija ir yra planuojama paleisti savos gamybos reaktorių ACR-1000 su patobulintomis tiek pasyvia, tiek inžinerine saugumo sistemomis. Reaktoriaus galia be savų elektrinės poreikių bus 1085MWe. Planuojama, jog blokas turėtų pradėti veikti jau 2017 m. ir bus eksploatuojamas 60 metų.

Kinija, tiksliau su Guangdong provincijos Branduolinių jėgainių korporacija, nustebino pasaulį pasirašydama didžiulį 8 mlrd. eurų kontraktą su prancūzų firma Areva dviejų EPR reaktorių statybai bei eksploatacijos aptarnavimui. Galima būtų priminti, jog 2007 m. gegužę ir rugsėjį Kinijoje pradėti eksploatuoti atominės jėgainės Tianwan du blokai, kuriuose sumontuoti rusų modelio suslėgto vandens reaktoriai VVER 1000/428, tačiau matavimo ir valdymo sistemos yra vakarietiškos. 2007 m. pabaigoje prasidėjo derybos dar dėl dviejų reaktorių pirkimo.

Per pastaruosius beveik 40 metų JAV nebuvo pastatyta nei viena branduolinė jėgainė, nepaisant to, tiek JAV, tiek pasaulyje pagaminamos elektros energijos kiekis branduolinėse jėgainėse augo. Kuo tai būtų galima paaiškinti?

Išties šie faktai gali skambėti gana paradoksaliai, žinant, jog paskutinė branduolinė jėgainė JAV buvo pastatyta 1970 m., o naujosios pradės veikti ne anksčiau kaip 2015 m. Pagaminamos elektros energijos kiekis branduolinėse jėgainėse išaugo geriau išnaudojus esamus galingumus – ilgiau dirbama visa galia, dirbama baziniu režimu, trumpiau trunka remontai ir t.t. Tam įtakos turėjo ir tai, jog sukaupus reikiamą patirtį, buvo leista padidinti reaktorių galią, nes projektuojant jėgaines, mažesnė galima galia buvo tarsi papildomas saugos elementas. Tačiau išanalizavus reaktorių technologinius procesus, buvo priimtas sprendimas padidinti reaktorių galią, atsisžvelgiat į kiekvieno reaktoriaus ypatumus.

Kalbant apie branduolinių jėgainių statybą, paprastai minimos ir nemažos išlaidos. Kokiais kriterijais remiantis jos apskaičiuojamos?

Atominė jėgainė pakankamai brangus malonumas, tad pravartu žvilgterėti, kaip įvertinama jų statybos kaina, kokios reikalingos investicijos. Norint pinigine verte sulyginti elektrą generuojančias branduolines technologijas ir ne tik jas, naudojama grynosios (overnight) investicijos sąvoka. Jos paprastai išreiškiamos doleriais ar eurais elektrinio galingumo kilovatui pastatyti. Ji suteikia mums galimybę tarti, kad jėgainė pastatyta per naktį ir čia neturime išlaidų palūkanoms, finansinei veiklai bei infrastruktūrai, kurios išlaidos labai priklauso nuo parinktos statybai vietovės. Pridėjus šias ir dar kitas papildomas išlaidas, turėtume jau visą elektrinės statybos kainą. Visa kaina nuo grynos investicijos, anot specialistų, skiriasi apie du kartus. 2005 - 2007 metais įvairios tiek konsultacinės, tiek jėgaines eksploatuojančios kompanijos JAV bandė įvertinti, kiek kainuotų pastatyti branduolinę jėgainę. Grynosios investicijos kaina vienam elektros galios kilovatui (kWe) kinta nuo 2000 iki 3000 JAV dolerių ir daugiau. Praėjusių metų spalį „Moody Investors Service“ savo ataskaitoje pateikė branduolinės jėgainės visą kainą – 5000 ir 6000 JAV dolerių vienam elektros galios kilovatui. Tačiau iš šios ataskaitos nebuvo aišku, ar kaina kinta ir, kaip kinta priklausomai nuo daugelio faktorių. Taigi, turime grynąsias investicijas, kaip bazę, prie jų reikėtų priskaičiuoti žemės, turbinų aušinimo sistemos kainą, gamtinių resursų mokestį (pvz.Ignalinos AE moka mokestį už Drūkšių ežero vandens naudojimą turbinų kondensatorių aušinimui), kelių tiesimo, pagalbinių pastatų, elektros pastotės kainą ir t.t. ir taip būtų apskaičiuota visą jėgainės statybos kainą.

Priimti sprendimą dėl reikiamų investicijų išties nėra lengva, juk tuo pačiu reikia skaičiuoti, kad elektrinės gaminamos elektros kaina, įvertinant grąžą, nebūtų per didelė našta vartotojams. Čia didelę reikšmę turi jėgainės eksploatacijos trukmė, dabartiniu metu ji planuojama 60 metų. Kompanijos, statančios branduolinę jėgainę, turi numatyti jų verslo rinkos augimą, eksploatacinę riziką, susijusią su jėgainės dydžiu (galingumu), sudėtingumu, jos statybos trukmę bei galutinės produkcijos kainos ir investicijų grąžos neapibrėžtumą. Statybos kaštai sumažėja, jeigu tokia pati elektrinė statoma nebe pirmą kartą.

Kalbant apie Lietuvos perspektyvas, kieno pavyzdžiu galėtume sekti mes?

Ignalinos atominė elektrinė turi nemažai infrastruktūros, kurią puikiai galima pritaikyti naujos atominės elektrinės statybai. Šiuo požiūriu ją galima būtų palyginti su JAV Calvert Cliffs atomine jėgaine, kurioje nuspręsta pastatyti dar vieną bloką, prancūzų reaktoriaus pagrindu, prie esamų, sukūrus bendrą JAV-Prancūzijos įmonę „UniStar Nuclear“. Taigi naujo reaktoriaus galingumas 1600 MWe, bloko kaina 6875 milijonai JAV dolerių t.y. apytikriai 4300 JAV dolerių / kWe. Finansavimas – 80% kreditas su federaliniu garantu ir 20% akcijos. Tai rodo didelį federalinės valdžios rūpestį. Visi šie pateikti įvertinimai atlikti JAV sąlygomis.

Štai Europos prognozės branduolinėms elektrą generuojančioms technologijoms pateiktos Eurelectric pranešime (2007 birželis):

Vertinat, kad investicija 2400 eurai/kWe, tai ketinant statyti 1600 MWe bloką, jo kaina siektų 13,3 mlrd. Lt, tai 17% mažiau nei amerikiečių vertinimu.

Visgi svarbiausias rodiklis – vienos kilovatvalandės gamybos kaina, kuri yra pakankamai neapibrėžta, tačiau daugeliu atvejų manoma, kad ji turėtų būti apie 14 – 16 Ltct/kWh. Tai patvirtina ir paskelbti Europos komisijos duomenys 2007 metų pabaigoje. Be to, jie teigia, kad ši kaina išsilaikys ir iki 2030 m. Panaši vienos kilovatvalandės kaina pateikiama ir 2004 m. prof. J.Gylio ir bendradarbių mokslo tiriamajame darbe „Branduolinės energetikos naudojimo Lietuvoje tęstinumo studija“. Anksčiau nurodytoje Europos Komisijos „vizijos ataskaitoje“ nurodoma vienos elektros energijos kilovatvalandės gamybos kaina 4,0-4,5 euroct/kWh iki 2030 metų, lietuviškais centais būtų apie 14-16 Ltct/kWh.