Ar Lietuva neliks pasaulio energetikos raidos tarpstotėje

Autorius: Saulius Kutas

Šiuo metu 33 pasaulio šalyse yra 440 veikiančių energetinių reaktorių. Visų šių reaktorių galia yra 367 tūkstančiai MW arba 2619 TWh elektros energijos per metus yra pagaminama atominėse elektrinėse, kas sudaro apie 16 procentų visos pasaulio pagaminamos elektros. Europa viršija pasaulio vidurkį - čia branduolinei energijai tenka 34 procentai. Dabar pasaulyje statomi 29 nauji reaktoriai. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija skelbia, kad iki 2030 metų jos pradės eksploatuoti po dešimt ir daugiau naujų reaktorių.

Dar visai neseniai Lietuva buvo valstybė, kurios atominėje elektrinėje buvo pagaminama per 90 procentų visos šalies elektros energijos, tačiau 2010 metais suvestinėse, apibūdinančiose branduolinės energijos naudojimą elektros energijai gaminti, Lietuvos vardas išnyks.

Didžiojoje Britanijoje paskelbti duomenys rodo, kad siekiant išvengti vienos tonos šiltnamio dujų, kurios yra viena svarbiausių klimato atšilimo priežasčių, išmetimo į aplinką, naudojant branduolinę energiją, reikia išleisti 1,4 lito, naudojant vėjo energiją žemyne 232 litus.

Šiandienos sprendimai energetikoje visuomet įtakoja ateitį, tad būkime atsakingi.

Pasaulio visuomenė jau pradeda suprasti, kad apsirūpinimo energija saugumas yra nacionalinio saugumo dalis. Energijos apsirūpinimo saugumą galima būtų apibūdinti kaip galimybę apsirūpinti energija patikimai ir priimtinamomis sąlygomis. Rizika, kad jos galime netekti arba gauti netinkamos kokybės arba protingai nepagrįstomis kainomis, turi būti minimali.

Apsirūpinimo energija saugumas "matuojamas" generuojančių galių pakankamumu, jų technine būkle, personalo kvalifikacija, pirminių energijos išteklių (kuro) tiekimo garantijomis, rezervavimo galimybėmis, pirminių energijos išteklių įvairove.

Šiandieninės diskusijos dėl naujos atominės statybos fone vertėtų akcentuoti pirminių energijos išteklių įvairovės svarbą energetikos ūkiui. Jei energijos balanse reikiamą vietą užima organinis kuras (dujos, nafta), branduolinė energija, hidroenergija, atsinaujinantys energijos šaltiniai laikoma, kad energetikos sistemoje:

• ilgam laikui išspręsta išteklių rezervavimo problema;
• apribotas galimas politinis kišimasis į energetikos ūkinį ir techninį valdymą;
• gali būti naudojamos įvairios energetikos technologijos;
• galima išvengti išorinių trikdžių vienu metu visų rūšių pirminių energijos išteklių tiekimo sistemoms;
• galima sušvelninti pirminių energijos išteklių kainų kilimo įtaką elektros ir šilumos vartotojms;
• galima sušvelninti stichinių reiškinių pasekmes energijos tiekimo sistemoms.

Branduolinis kuras, palyginus su kitomis kuro rūšimis, turi esminį privalumą, nes jo vertė elektros energijos gamybos savikainoje nėra didelė. Jam pabrangus net ir dvigubai, elektros energijos gamybos kaina pasikeis mažai, galima sukaupti didesnes branduolinio kuro atsargas ir laikyti jį ilgesnį laiką. Branduolinės energijos išstūmimas iš Lietuvos ir Baltijos šalių energetinio balanso riekštų jų apsirūpinimo elektros energija saugumo sumažėjimą, o eksporto rinkos ir pajamų praradimas kenkia ir valstybės saugumui, nes didina ir taip jau nemenką užsienio prekybos deficitą.

Lietuva ir ateityje turi būti valstybe, naudojančia branduolinę energiją

Branduolinėje energetikoje skubėti negalima, tačiau aktyvios veiklos imitavimas, siekiant užtęsti problemų sprendimą,yra pražūtingas. Dar neužmiršome "mokslinių pagrindimų", kad Butingės naftos terminalas nereikalingas ir ekonomiškai neapsimoka, nes turime "pigų vamzdį" ir dar kelis dujų vamzdžius. Dėja, pirmojo jau nebeturime. Baltijos šalių energetikos sistemų tarpsisteminės elektros tinklų jungties su Lenkija integracinės prasmės ir tikslo pakeitimas tikslu "eksportuoti ne mažiau 6 milijardų kWh elektros energijos per metus" dešimtmečiui atidėjo šio svarbaus projekto įgyvendinimą.Ar negirdime panašių "perspėjimų" dėl naujos atominės elektrinės ?
Strategiškai apsisprendus dėl branduolinės energetikos ateities, netgi diskutuoti ar reikia, ar ne atominės elektrinės Lietuvai, būtų nekorektiška, o Temidės užrištomis akimis požiūriu, gal būt, net antiįstatymiška. Juo labiau, kad naujoji atominė elektrinė leidžia išspręsti saugiai ir patikimai išspręsti strateginius klausimus, t.y.:

• Padidina Lietuvos ir Baltijos šalių apsirūpinimo energija saugumą
• Padidina Lietuvos energetikos sistemos patikimumą
• Užtikrina stabilesnes ir priimtinesnes elektros kainas vartotojams.

Gaila, kad pertvarkius Lietuvos energetikos sistemą, neliko ūkinio vieneto galinčio finansuoti tokio masto kaip atominė elektrinė projektą, todėl projekto įgyvendinimo bendrovės, vėliau peraugančios į atominę elektrinę eksploatuojančią organizaciją, sukūrimas yra neatidėliotinas uždavinys. Suprantama, kad privataus kapitalo dalyvavimas statant atominę elektrinę demonstruoja verslo struktūrų pasitikėjimą projekto sėkme. Antra vertus, projekto dalyvių vaidmuo ir atsakomybė turi būti aiškiai reglamentuota ir suprasta, atsižvelgiant, kad objektas gyvuos ne mažiau kaip 60 metų, o, įskaitant eksploatavimo nutraukimą, ir visą šimtmeti.

Pasaulio patirtis rodo, kad atominių elektrinių projektų įgyvendinimu, paprastai, užsiima energetikos kompanijos, o atominės elektrinės veikia įsijungdamos į energetines sistemas, kuriose, nežiūrint rinkos santykių, neišvengiamai veikia natūralios monopolijos elementai, bei valstybinio reguliavimo svertai.

Branduolinės energetikos tęstinumo ir ypač branduolinės saugos užtikrinimo prasme Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbas iki naujos atominės elektrinės paleidimo būtų sveikintinas.

Taigi neišlipkime iš traukinio Šeštokuose.