Apie radioaktyviąsias atliekas

Radioaktyviosios atliekos savo prigimtimi dažniausiai mažai skiriasi nuo kitų pramoninių atliekų. Tai gali būti įrenginiai, išmontuoti prietaisai, apsauginiai drabužiai, filtrai bei užteršti skysčiai, užteršti radionuklidais arba turinčios jų savo sudėtyje ir kurių nenumatoma ateityje naudoti. Tačiau radioaktyviosios atliekos ypatingos tuo, kad jos skleidžia jonizuojančiąją spinduliuotę, tai yra radiaciją, todėl jos yra pavojingos žmonėms ir aplinkai. Radiacija sklinda tol, kol suskyla atliekose esantys radionuklidai.

Skildamas branduolys gali išspinduliuoti alfa arba beta daleles ir gama spinduliuotę:


1 pav. Spinduliuotės tipai, skylant branduoliui

Ne visos atliekos yra vienodai pavojingos. Radioaktyviųjų atliekų pavojingumą lemia skleidžiamos jonizuojančiosios spinduliuotės intensyvumas, kuris priklauso nuo atliekose esančių radionuklidų rūšies ir kiekio. Kai kurių radionuklidų spinduliuoę sulaiko labai paprasti apsaugos barjerai, o kai kuriems sulaikyti būtina naudoti betono ar švino barjerus.

2 pav. Apsaugos barjerai. Alfa dalelėms sustabdyti pakanka popieriaus lapo. Beta daleles sustabdo 1 cm storio aliuminio sluoksnis. Skvarbiausia – gama spinduliuotė.

Atliekos klasifikuojamos pagal pavojingumą. Klasifikavimas leidžia ne tik lengviau pasirinkti tinkamus apdorojimo būdus ir priemones, bet ir laidojimo būdą. Nors ir nėra vieningos atliekų klasifikavimo sistemos (įvairiose šalyse klasifikavimas šiek tiek skiriasi), tačiau dažniausiai išskiriamos šios atliekų kategorijos:

• nebekontroliuojamos („švarios“) atliekos. Jose esantys radionuklidų aktyvumai yra nereikšmingi ir jos nekelia pavojaus žmonėms ir aplinkai. Tokios atliekos paprastai tvarkomos ir šalinamos ar pakartotinai naudojamos kaip ir kitos neradioaktyvios atliekos;
• labai mažai radioaktyvios trumpaamžės atliekos;
• mažai radioaktyvios trumpaamžės atliekos;
• vidutiniškai radioaktyvios trumpaamžės atliekos;
• labai radioaktyvios ilgaamžės atliekos.